Psalmynas 106

₁Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,

nes jo ištikimoji meilė amžina.

₂Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus

ar pajėgti jį pašlovinti?

₃Laimingi, kas elgiasi teisingai,

ir visados daro, kas teisu.

₄Atmink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai,

lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,

₅kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę,

dalytis tavo tautos džiaugsmu

ir didžiuotis tavo paveldu.

₆Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai,

nusikaltome, nedorai elgėmės.

₇Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų,

pamiršo tavo gerumą

ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.

₈Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui,

kad parodytų savo didžią jėgą.

₉Jis pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo;

jis pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.

₁₀Jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė,

ir atpirko iš priešo rankų.

₁₁Jūra paskandino jų priešus,

ir neliko nė vieno.

₁₂Tada izraelitai įtikėjo

ir šlovino jį giesme.

₁₃Greitai jie užmiršo, ką jis buvo padaręs,

ir elgėsi, nelaukdami, kol supras jo užmojį.

₁₄Dykumoje juos apėmė godus alkis,

ir tyruose jie ėmė gundyti Dievą.

₁₅Jis davė jiems, ko jie reikalavo,

bet siuntė ir alinančią ligą.

₁₆Stovykloje buvo pavydima Mozei

ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui.

₁₇Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną,

palaidojo Abiramo šalininkus.

₁₈Ugnis užsiliepsnojo tame būryje,

ir liepsnos sunaikino nedorėlius.

₁₉Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį

ir garbino nuliedintą atvaizdą.

₂₀Jie sukeitė Dievo garbę

su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.

₂₁Jie užmiršo Dievą, savo Gelbėtoją,

padariusį didžių dalykų Egipte.

₂₂Kokių nuostabių darbų jis padarė Chamo žemėje!

Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!

₂₃Jis būtų juos sunaikinęs,

jeigu jo išrinktasis Mozė nebūtų užstojęs

ir nukreipęs jo pykčio.

₂₄Jie paniekino puikųjį kraštą

ir netikėjo jo pažadu,

₂₅murmėjo savo palapinėse

ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso.

₂₆Todėl pakėlęs ranką jis prisiekė,

kad leis jiems žūti dykumoje

₂₇ir išblaškys jų palikuonis tautose,

išsklaidys po svetimas šalis.

₂₈Paskui jie prisidėjo prie Baalo apeigų

ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.

₂₉Jie pykdė VIEŠPATĮ savo darbais,

todėl juos užpuolė maras.

₃₀Tada Finehasas pakilęs užstojo,

ir maras liovėsi.

₃₁Tai pripažinta jam kaip teisus darbas

amžinai per kartų kartas.

₃₂Jie pykdė VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų,

ir dėl jų nukentėjo Mozė,

₃₃nes jie taip apkartino jam dvasią,

kad jis neapgalvotai pašnekėjo.

₃₄Jie neišnaikino tautų,

kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,

₃₅bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais

ir mokėsi daryti, kaip šie darė.

₃₆Dievo tauta tarnavo stabams,

ir jie virto jiems pinklėmis.

₃₇Savo sūnus ir dukteris

jie aukojo demonams.

₃₈Jie liejo nekaltą kraują,

savo sūnų ir dukterų kraują,

aukojo juos Kanaano stabams

ir išniekino kraštą, praliedami kraują.

₃₉Taip jie teršėsi savo veiksmais

ir ištvirkavo savo darbais.

₄₀VIEŠPATS įniršo ant savo tautos

ir pasibjaurėjo savo paveldu.

₄₁Jis atidavė juos tautoms į rankas,

ir juos valdė tie, kurie jų nekentė.

₄₂Priešai juos engė,

ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.

₄₃Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą,

bet jie ir toliau liko maištingi

ir savo kalčių prislėgti.

₄₄Bet jis atsižvelgdavo į jų kančią,

kai išgirsdavo jų šauksmą.

₄₅Jų labui jis atmindavo savo Sandorą

ir pasigailėdavo iš savo gerumo.

₄₆Jis išgaudavo jiems pasigailėjimą iš tų,

kurie laikė juos nelaisvėje.

₄₇Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

ir surink mus iš visų tautų,

kad dėkotume tavo šventajam vardui

ir didžiuotumės tave šlovindami!

₄₈Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,

nuo amžių per amžius!

Tesako visa tauta: „Amen!“

Šlovinkite VIEŠPATĮ!